Žiemos mėnesiai Punske buvo skirtingi. Sausis buvo darbingas mėnuo, ne tik tvarkiusiem Punsko Juliaus Cibo vardo aikštę nuo naujametinių konfeti ir sprogmenų likučių (mozur: petardų reštkių), bet ir tvarkiusiem visa Mickevičiaus gatvę nuo girtuokliaujančio jaunimo. Sausio mėnesį, taip pat, įvyko svarbus visai krašto visuomenei Punsko skyriaus bitininkų susirinkimas. Vasaris užklupo Punsko vairuotojus. Netikėtai pasirodė sniegas, kuris visiškai suparalyžiavo eismą centre, bei gyvenamuosiuose Skruzdėlyno, bei Aukštosios Silezijos (mozur: gurnoślonsko) rajonuose. Kol Punskas atsikapstė iš nelauktų kritulių, prabėgo kovas ir balandis ir tik pailgėjęs dienos laikas padėjo Punskui atgauti ryšį su likusia civilizacija.
Gegužės mėnesyje, sužydėjo žiedai ir įvyko kasmetinis poezijos pavasaris. Vasarą prisiminsime kaip lietaus epopėjos pasirodymą, kuris atsiėjo mums supelijusiais mėgstamiausiais ‚dresiukais‘, bei užlietais rūsiais ir pragertais stikliukais. Garsiai atšventę Žolines, vėl sulaukiame rudens... Krentantys spalvoti lapai, vis labiau ir labiau trikdė miegą ežero papėdėje, tačiau ne visi lapai spėjo nukristi lapkričio mėnesio metu, todėl daugelis medžių pildė paraiškas dėl leidimo lapus numesti vėliau. Viršaitis pažadėjo rekompensacijas iš Europos Sąjungos fondo. Lapams nukritus, atėjo Kalėdos, kurios jau aptartos ankstesniame straipsnyje. Naujus metus, kaip visada, iškilmingai sutikome prie fantastiškos Punsko eglutės, na bet koks skirtumas juk atėjo nauji 2004... tfu! 2008 metai!
Pabaigai, šįmetė Punsko eglutė:
