Horoskopas, pirma dalis

Su džiaugsmu pranešame, kad į mūsų redakcija, laiškanešys Patas atnešė naujutelaitį, ką tik iš žvaigždžių nuskaitytą, ne bent ką kitą, o horoskopą! Taigi pirmieji Punske, europoje, bei pasaulyje, pristatome Jums tai, kas Jūsų laukia netolimoje, bet kaipgi apgaulingoje ateityje...

Varlinas (01.21-02.19)

Tau, varline, šį mėnesį nepasiseks. Tavo viršininkas pagaliau apsižiūrės, jog visiškai neatneši jo įstaigai pelno. Geras dalykas tas, kad praradęs darba pradėsi vaikščiot į bažnyčią rytinėms mišioms, taigi atsirasi arčiau Dievo, taigi tapsi dievobaimingas ir galbūt pakeisi savo požiūrį į tave supantį pasaulį. Nesidžiaug šilta žiema, gamta nemėgsta kaip iš jos šaipomasi ir blogiečių namus apdengia šaltuoju pūku kaipo pirmųjų.

Povandeninis laivas (02.20-03.20)

Šeimoje visi reikalai išsispręs patys, taigi toliau gali nieko neveikti ir nedirbti tu tinginy. Visi tau pavydės laisvabūdiško gyvenimo, tačiau stenkis užtrenkti duris įsibrovėliams – liuksemburgo konsteliacija išsidėsčiusi neigiamai naujoms pažintims sudarinėti, bei senoms pažintims išlaikyti. Patrauk akis nuo televizoriaus ir apsidairyk aplinkui ar tavęs niekas nestebi...

Barsukas (03.21-04.20)

Šiandien baigsis maistas tavo namuose, tačiau nesivargink eit į krautuvę, šią savaitę, tikimybė kad maistas pats pas tave ateis – tikrai nemaža. Stenkis neapleisdinėti daugiau mišių. Lankyk jas, bet nesimelsk – velnio aktyvumas šį mėnėsį rekordiškai didelis, ir jis gali perimti tavo maldas ir tiktai jas pakeitęs, siųsti toliau...

Glombas (04.21-05.22)

Tiesą sakant, nieko naujo. Ir toliau nesuprasi to, ką supranta kiti, mokytoja vėl pastatis tave į kampą ir negražiai išvadis. Galbūt artėja pats laikas palūžti psichiškai, ar bent jau papulti į depresiją ir pradėti gerti. Mesk rūkyti, paieškok kažko stipresnio, pradėk pagaliau rūpytis savo organizmu. Eidamas gatve stenkis žiūrėti po kojom, jeigu atsistosi ant sniego, tave užgrius ekstra papildoma problemų lavina.

Radaras (05.23-06.21)

Pagaliau prisipažyk, kad nemoki skaityti. Du kartus per metus nueik pas dentistą. Kiekvieną rytą pašvęsk penkiolika minučių mankštai – pastebėsi kad būsi dar labiau pavargęs negu buvai. Lankyk sporto būrelius, yra vilčių kad bent šioje srityje kažką pasieksi ir nereikės tau įvaldyti tos sunkios skaitymo technologijos.

Drambliukas (06.22-07.22)

Iš visų pusių pasiekdinės tave naujos informacijos. Jos bus gana geros tau, tačiau tai nereiškia kad tau nereikia nueiti pas psichiatrą – tai tikrai nera normalu girdėti garsus. Stenkis vengti kontakto su žmonėmis ir su elektra. Tiek vienas tiek kitas yra pavojingas ir gali blogai baigtis artimesnėje ar tolimesnėje ligoninėje. Lipdamas karjeros laiptais, koją dėk ant kas antro – deka to, lėčiau pasensi.

Tai tiek pirmoje dalyje. Kitus ženklus suvalgė šuo ir dabar esame priversti palaukti kol susiklijuosim atgal dar virškinamą medžiagą. Taigi būkite budrūs ir laukite tęsinio!

Apmąstymų rekolekcijos

Sveiki mielieji lankytojai,

Pagaliau vėl saulelė atkopdama nuleido šiek tiek sniego ir atliuosavo taip jau labai sniego užspaustus Interneto laidus. Kadangi šiandien antradienis, tai net norisi pakalbėti apie tai, kas liečia viena, gal ne didžiausių visuomenės grupių, bet tikriausiai, vieną įtakingiausių – studentija.

Mūsų krašte, studentas = išeivis, tačiau kur jis ne išeitų (gal išskyrus pavienių proto ugdymo įstaigų) laukia jo bent vienas metuose karštas mėnesis... taip taip mielieji skaitytojai, gerai galvojate... Tai ne kas kitas, o Studentų Eliminacijos Sistema Idealizuojanti Jų Aktyvumą, plačiau žinoma, priimta ir vadinama – sesija.

Deja, bet nedaug studentų galvoja apie ją iš anksto. Jau nuo senų laikų aišku, kad ištikimas ir sunkus darbas semestro metu, padeda išvengti sunkios sesijos, ir tuo pačių didesnio galvos skausmo (čia jau ne nuo žinių tas skausmas būna, o nuo sveikinimų) jai pasibaigus. Vis dėlto, nedaugelis studentų ryžtasi tokiam darbui ir ne veltui sakoma, kad jeigu ne paskutinė akimirka, pasaulyje dar niekas nebūtų padaryta...

Kaip sesija baigti taippat džiaugsmingai kaip ir ją pradėjote? Ką gi... Patarimų čia jokių nesulauksite. Iki šiol dar neišrasti priešnuodžiai piktųjų destytojų nuodams, kurie skverbte skverbiasi lig kaulų, kremzlių, nagų ar plaukų gelmenų.

Nėra čia ką daugiau ir rašyt... sekmės tinginiai!

Kalėdiniai bei naujametiniai linkėjimai!

Sveikinam visus su naujais, 2007 metais!!!
Pagal senovės Jotvingių kalendorių tai yra anties ir arklio metai, tad tikrai šie gyvūnai šiais metais atliks svarbų vaidmenį mūsų gyvenime! O Šventų Kalėdų proga norime Jums palinkėti gerų šventų Kalėdų.

Linkime Punsko gyventojams viso kūno geriausio. Linkime, kad visos 23 Punske esančios parduotuvės atneštų pelno. Linkime, kad visos 18 (neoficialiomis žiniomis 34) vietos kur galima nusipirkti alkoholio taip pat atneštų pelno (tiesą sakant čia kaip ir aišku tai nežinom ar yra reikalas linkėti). Linkime klėbonui ir visai bažnyčiai daug daug pinigų! O parapiečiams trumpų mišių.

Linkime naujiems šaligatviams kad per daug batai jų nesutryptų, o batams kad nebijotų kad nukris ant jų dangus. Linkime visiems radijo klausytojams gero bangų ryšio. Linkime, kad naujas licėjaus pastatas gimtų greičiau nei gimė Kultūros namai. Linkime Kultūros namams kad neliūdėtu labai dėl šito. Linkime, kad toaletinis popierius Jūsų namuose artėtų link 0 bet taip ir niekada jo nepasiektų.

Moksleiviams ir mokytojams linkime, kad išsipildytų visos jų ministro svajonės. Linkime Punios ežerui pagaliau patekti į prižadėtąją valyklą. Punsko valdininkams linkime, kad jų idėjos ir veiksmai skrajotų aukščiau nei skrajoja (neskraidantys) (2) paukščiai. Linkime, kad valgytumėte pagaliau mėsą ne iš boružių. Linkime, kad pereinant per kelią nebūtų netoliese jokio milicnyko.

Linkime išvažiavusiems sugrįžti, sugryžusiems pasidžiaugti, niekur nebuvusiems išvažiuoti, buvusiems dar pasvajoti, svajojantiems nusileisti ant žemės, realistams tapti optimistais, optimistams neperdėti, perdedantiems pagalvoti, galvojantiems atsipalaiduoti, atsipalaidavusiems nelatravoti, latravojantiems nechuliganauti, chuliganams išvažiuoti, išvažiavusiems sugrįžti, sugryžusiems pasidžiaugti, niekur nebuvusiems išvažiuoti, buvusiems dar pasvajoti, svajojantiems nusileisti ...

Linkime linkėti labai liaudiškus linkėjimus likusiems lietuviams.

Kad pamalonint visiems akis, įdedame Punsko eglutės, kuri stovėjo prie valsčiaus, nuotrauką:

Iš serijos, paprasti dalykai nepaprastam gyvenime. Leonas žibintų karalius.

Sveiki, mano vardas Leonas, mėgstantis labiau žiebti nei gesinti. Kiekvieną vakarą, kai tik Ponia Naktis savu riebiu kūnu įsilieja į murzinas gatves, o taukuota subine atsisėda ant jūsų išgalvotų stogų, užsidengiu gobtuvu ir einu žibintų žiebti. Ir nors nuo seno šviesa užsiiminėju, tai vis dėl to rankos mano sausos ir šaltai šaltos, įtariu čia nuo šalto mėnulio, kurį visą dieną delnuose laikau. Ištikimai jį saugau ir mastau, kad dažnai klystate kuždėdami tarpusavyje, kad paslaptys slapstosi tolimuose miškuose ar palėpėse, dažniausiai ji tupi čia pat šalia, kad ir kaimyno ausyje ar veidrodžio kitoje pusėje, ar baltoje mano akyje. Nebijokite, mano akys nors paslaptim kvepia ir albinosų žarijom žagsi, jos yra švarios ir baltai baltos, kaip ir mėnulis. Nebėkite nuo mano akių, aš juk jas dabar po madingais juodais akiniais dėl jūsų slepiu ir tyliai tariu: „Einam kartu, ieškosim paslapčių, kitur“.
Mėnulį daboju nepriekaištingai ir vienišai, nors patinka man būti tarp žmonių, ir kai tik laisvas akimirkas turiu, tai tūnau šalia jų. Bet kiek atsimenu, nematau akimis jų, tiesiog nematau, šviesą matau, o žmonių - ne. Net man pačiam keista. Pasiguodžiu tada, kad daug neprarandu, nes žmonių visus kvapus, įkvėpimus ir iškvėpimus kruopščiai jaučiu. Kiekvieną vakarą stengiuos nors vieną miegantį kvėpavimą prisijaukinti ir į savo ramią sapnuojančią kvėpavimo kolekciją įrašyti. Žinau, aš tai gerai žinau, žmonės jaučia mane, kai esu šalia jų, girdžiu, jiems tada skruzdelių giria prabėga nugara, sopiais nagais šakojas ir vėsta nuo sprando iki pat kryžiaus, ir taip kelis kartus, ten ir atgal. Oda tada plaukus lieknus stato ir murma maldingai (skruzdėliškai skambėtų taip: Tik-tuuk-tiii). Su ta kūnu rėpliojančia skruzdžių procesija atsiranda ir man noras prabilti: „Nebijokite, viskas bus gerai, čia tik Leonas atėjo žibintų guosti“, tačiau niekada nedrįstu. Užgesintam kambaryje, toliau stoviu tyliai ir vis dar esu, kažkur čia, visai arti ir kvėpuojančias stygas nosim ritmingai alpinu. Jaučiu nuolat savyje kompozitorių, kuris iš vienos saujos nieko, iš žalvarinio kibiro tamsos, iš miegančio kvėpavimo, iš skruzdžių kelionių bei vabalų dūzgimo - nakties simfoniją kuria. Ar girdit? Melodija murkia nosyje. Sapnų muzika manyje plaka, bet čia jau... atleiskite, Leono paslaptis.
Žiebimo ceremoniją pradedu nuo mėnulio. Sidabrinį blyną pakabinu virš stogų (nesvarbu kaip, tiesiog pakabinu ir jau). Po to vakaro šviesoje su jonvabaliu Tezoliu einu žibintų žiebti. Vabalas Tezolis myli dūgzti delnuose (vabl. duzzzz), pas mane jam vėsu. Kaip be būtų, jis juk įkaista prie kiekvienos žibinto žarijos. O pas mane, jo užpakalinė kūno dalis, šaltose rankose jaukiai atvėsta. Jis mano mylimiausias žiebikas, deja vienintelis. Nors ir nekalba, bet tiesiai į širdį dūzgia. Kartais, net man atrodo, kad mano širdis delnuose dūzgia, o ne Tezolis vėsta. Įdomu ar Tezolis sugebėtų ne tik žibintus, bet ir jausmus uždegti? Visada tuo stipriai tikiu, nors niekada dar nebandžiau jo klausti.
Nors žiebti man labiau patinka nei gesinti, bet apie žiebimą trumpai tiek. Daug paslapčių negaliu atskleisti.
Gesinimo ceremonija yra visada liūdna, juk gaila gesinti kai taip šviesoje jauku. Dėl Punsko valsčiuje vykdomos taupymo politikos, gesinti išeinu jau 23 valandą, o ne kaip seniau, su saulės pirmu spinduliu. Kokia nesąmonė, įsivaizduojat, gesinu, nors Ponia Naktis tik pusė juodos arbatos teišgėrė.
Gesinti keliaunu su krūkščiu Tfu, kuris taikliai spjaudo ir sparnais stipriai mojuoja. Prie jo visos lempos lyg degtukai vėjuje gęsta. Gesina jis viską kas ugnim žiba. Su juo greit viską sugesinam ir einam prie Punios ežero mėnuliu pasigrožėti. Nepriklausomai nuo vykdomos taupymo politikos, vandens veidrodyje mėnulis, lyg niekur nieko, laisvai sidabru tviska. Mėnulį nukabinu paskutinį, leidžiu jam iki pusryčių patūnoti, o kai apie pusryčius užmirštu, tai visai dienai palieku kaboti su saulę, juk ne gaila, jei žibėti geidžia. Būna ir tokių akimirkų kai jį ant saulės pakabinu, tolimą saulę artimu menuliu pridengiu. Žmonės tų akimirkų kažkodėl bojo nuo seno, dieną pasidaro tamsu ir nejauku. Mano mėnulis visada bus mano maža saulė, kuriuo kitas saules drąsiai dengsiu. Nakčia jo šviesoje, tyliai sėdim ant ežero lieptelio. Tiesiog sėdim tyliai, kartais dar tariam: „echhh“, vanduo ramumu kvėpuoja ir nosį kutena, o kai bandom kažką pasakyti, jausmus atskleisti, tai žodžių trūksta. Belieka tik gilus „achhh“.
Būna dar, kad pasivaikščiojam tamsiomis gatvių rankovėmis. Į rūsius vėsius lipam ir pro langus atvirus žvelgiam. Dar šen ten nueinam, bet tai jau nesvarbu. Tiesiog būnam. Būnam. Patinka man klausyti mano vabalų murkimo, kuris žmogiškai tikriausiai skambėtų taip: „... vis dar esu...“. Jaučiu jei turėčiau draugų, vadintu mane Leonuku, kuris labiau mėgsta žiebti nei gesinti. Galėčiau ir aš jiems tada drąsiai į širdį dūgzti: „... vizzz dar ezzzu...“.

Leonukas.