Iš ciklo - žymiausi Punskiečiai

Mieli skaitytojai,

Manau, kad atėjo laikas susipažinti su vienu labiausiai nusipelniusiu
Punskui bei visam pasauliui šviesuoliu - Juliu Cibu.

Julius, kaip ir daugelis daugelio tautų šviesuolių, gimė
neturtingoje šeimoje. Jo mama buvo bedarbė, o tėtis, šeimai palikęs
medinį namelį, pakeitė savo gyvenamąją vietą į dangų. Juliaus
mama, vos galą su galu surišdama, sugebėjo savo vienturtį išleisti į
rimtus mokslus.

Pirma stotelė - Punsko darželis. Čia Julius įgavo gyvenimiškos 
patirties. Ne be reikalo žaidime „pataikyk skriestuvu į akį“ 
dalyvavo tik vieną kartą... Greitai prabėgus vaikystei, atėjo 
metas rimtesniem išbandymam. Plačiai duris atvėre Juliui
Krasnagrūdos mokykla. Mokykla buvo ir Punske tačiau
davažinėjančių moksleivių tėvams buvo taikomos nuolaidos
daržovinėse krautuvėse. Čia Juliui laikas prabėgo taip greitai, kaip
ilgai truko jo mesto akmens į direktoriaus automobilio langą
skrydis.

Nepaisant kivirčių, mūs herojus su pagyrimu baigęs pagrindinę
mokyklą, įstojo į Europoje jau spėjusiu pagarsėti Punsko Kovo
11-osios licėjų. Motina praradusi nuolaidas į daržovines išvarė savo
sūnų iš namų. Vargšas Julius prisiglaudė prie Trakiškių Stoties
Benamių Sąjungos. Laimei, pastebėjo jį Punsko parapijos pastorius
atvažinėjantis traukiniu iš Lietuvos. Būtent jis išvadavo Julių nuo
vis didesnę grėsmę kėlusio alkoholizmo į kurį papuolę jau buvo
visi sąjungos benamiai dirbę netolimoje lentpjūvėje. Pastorius
suteikė jaunuoliui stogą virš galvos, minkštą kilimą po kojom ir
prišildytą lovą.

Taip prabėga ir dar keli Juliaus Cibo metai. Galiausiai, tapęs
abiturientu, įstoja į Seinų kunigų seminariją. Čia jis inspiruoja
Antaną Baranauską parašyti „Anykščių šilelį“ bei aptveria tvora
plotą (kad niekas neužimtų) kur vėliau stovės Lietuvių Namai, bei
Žiburio gimnazija. Taip taip, mieli skaitytojai, tik deka Juliaus Cibo 
turime tuos pastatus ten kur jie dabar stovi o ne iškeltus į didmiesčio
periferijas... Pabaigęs seminariją ir nusispjovęs ant Seinų
sportininkų su vienodom kelnėm, Julius grįžta į Punską. Julius jau ne
bent kas, o naujasis Punsko parapijos pastorius.

Dabar Julius iškart imasi darbo. Tvora aptvėręs plotus Sveikatos
Centrui, Lietuvių Kultūros Namams, Licėjui bei „Valdi“ krautuvei,
kaipo pirmas pasistato namą skruzdelynę. Šiomis dienomis, jo
namus (dabar vadinamus skansenu) kas vasarą aplanko daugelis
turistų o kartais, įkurtoje scenoje, būna ir vaidinami epizodai iš
Juliaus ir jo draugų gyvenimo. Kaip ir kiekvienas Punsko parapijos
pastorius, Julius atidirba savo metus mokykloje dėstydamas
religiją, o vėliau jo iniciatyva modernizuojami keliai ir šaligatviai
Punske, kurie beje,nebuvo remontuojami iki šios vasaros.
Paskutiniais savo gyvenimo metais, pastorius dar spėja įkurti
Šv. Kazimiero draugiją, Punsko Lietuvių Bendruomenę (vėliau
pakeista Pasaulio), Lenkijos Lietuvių Bendruomenę, bei kitas labiau
ar mažiau žinomas sąjungas ar draugijas. Kamuojamas retos laiko

ligos, Julius miršta būdamas per jaunas, neįvykdytus planus palikęs
savo mokiniams. Juliaus palaikai, pagal jo norą, išbarstyti Punioje ir
būtent del to, šiomis dienomis mažai kuris drąsuolis ryžtasi
maudytis šiame ežere.

Taigi neužmirškime praeities ir žmonių, deka kurių dabar turime

tai ką turime...

Pabaigai - vienintėlė išlikusi Juliaus Cibo nuotrauka: