Apklausos rezultatų aptarimas

Sveiki mieli vaikučiai ir jų mamytės bei tėveliai o taip pat dieduliai ir visi kiti malonūs mūsų tinklapio lankytojai. Daug vandens nutekėjo amžinąja laiko upe, kuri neturi nei pradžios nei pabaigos, kai paskutinį kartą rašėme kažką naujo mūsų internetiniame žurnaliuke. Dėja, bet daugelis mūsų redaktorių negali nieko parašyti dėl to, kad Punske jau nuo kelių savaičių siautėja siaubinga sniego pūga, kuri atkirto interneto ryšį o, kas dar blogiau, nevežia roburai ir mūsų komandos nariai praradę visiškai bet kokį kontaktą su pasauliu. Tikimes, kad situacija netrukus pasitaisys ir tinklapyje greitu laiku vėl atsiras nauji straipsniai.

Tai tiek paaiškinimų, eikime prie reikalo. Mums be galo džiugu ir malonu, kad mūsų tinklapio skaitliukas pasiekė tokį didingą skaičių (1000). Šia proga nusprendėme užbaigti dabartinę apklausą ir pristatyti naują. Reikėtų tarti keletas žodžių sąryšium su senąja apklausa.

Primename, kad klausėme, kaip manote. Dėja, bet teisingai atsakė tik 4% respondentų, o teisingas atsakymas: 1982m. 1982 yra nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį, būtent 1982 metais, rugsėjo 14 dieną buvo pasikesinta į Lebanono prezidento Bachiro Gemayelo gyvybę.
Daugelis apklaustūjų manė, kad geras atsakymas buvo 13, tačiau ypatingai šį kartą šis skaičius pasirodė nelaimingas. Nustebome labai, kad net 10% lankytojų atsakė lokys, nes du lokiai yra kur kas labiau tikslus, logiškas ir į galvą puolantis atsakymas (kažkas keisto). Vis dėlto toks atsakymas (du lokiai) buvo nelabai preciziškas ir jo neskaičiavome. Dedami tokį atsakymo variantą norėjome suklaidinti atsakinėjančius, ir kaip matyt - pavyko.
Daugiausia, net 18% anketuotų atsakė "Lietuvos Geležinkeliai", tačiau toks atsakymas juos tik nuvežė į neviltį pražūtingom rėlėm.
Daugelis taip pat atsakydavo Antanas Baranauskas. Kaip žinoma, Baranauskas buvo lietuvių poetas, kalbininkas, katalikų bažnyčios veikėjas, Seinų vyskupas. Reikšmingiausias A. Baranausko kūrinys - romantinė poema „Anykščių šilelis“, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Galbūt tai ir suklaidino mūsų skaitytojus, net neabėjojame, jog toks atsakymas bet kokiame kryžiažodyje ar kitame TV žaidime (pvz. Šeši nuliai - milijonas) tikrai būtų geras, bet tik ne šį kartą.
Kitas galimas atsakymo variantas - gluosnis.
Gluosnis (lot. Salix) - gluosninių (Salicaceae) šeimos augalų gentis. Lietuviškai šios genties augalai vadinami gluosniais ir karklais, o Salix caprea - blinde, Salix viminalis - žilvičiu. Gluosniais lietuviškai vadinti priimta medžiais augančius šios genties augalus (Salix subgen. Salix), o karklais - krūmus (Salix subgen. Salix ir Salix subgen. Caprisalix). Manau šis aprašymas išsklaido visas abėjones ir išaiškina, dėl ko toks atsakymas negali būti geras.
Dar galima buvo atsakyti trikampis, tačiau tai negali būti geras atsakymas, nes trikampio formos ratų nebūna. Pridedame dar trikampio nuotrauką jeigu kiltų abėjonių:


Dovanos: žurnalų "Naminukas", "Panelė" bei "Suvalgietis" devyniolikamenėsinės prenumeratos, trys stiklainiai medaus iš užpernai bei Juliaus Cibo "Jaunystės prisiminimai" bus išsiųsti paštu. Dėl žinomų priežasčių negalime garantuoti, kad siuntiniai bus laiku (ar apskritai) pristatyti. Raginame balsuoti naujoje apklausoje, kuri netrukus pasirodys.

Kalėdiniai Sausainiai

Kalėdos jau ne už kalnų, tad pamanėme, jog reikia pasirūpinti, kad šventinis stalas atrodytų, kaip pridera. Tam, aišku, reikalingi atitinkami valgiai, tarp kurių negali pritrūkti saldžiųjų pyragų. Tiktai su pyragais bėda ta, jog reikia juos valgyti su lėkštute, kad neprigurinti ant kilimo, kurį mama taip kruopščiai siurbliavo. Dėl to aš siūlau žiūrint be galo patrauklias TV laidas arba skaitant padovanotą knygą krimsti Kalėdinius Sausainius! Jiems pasigaminti reikalinga:

1. 2 stiklinės miltų
2. 2 kiaušiniai (vištos!)
3. 3/4 stiklinės cukraus (užteks ir 1/2)
4. šaukštas margarino (arba sviesto)
5. 2 šaukštai medaus
6. plokščia stiklinė sodos (iš bėdos tiks ir kepimo milteliai)
7. šaukštelis sumaltų prieskonių (cinamonas, gvazdikai, juodi pipirai)

Papuošimui:

• keli aplupti migdolai
• riešutai
• kokosų drožlės
• spalvotos aguonos

Į miltus įpilti karštą, ištirpdytą medų ir išmaišyti šaukštu. Pripilti cukrų, sodą, prieskonius, o kai tešla šiek tiek atauš - sviestą ir kiaušinį. Tiksliai minkyti ranka, kol nebus vienodos spalvos ir konsistencijos. Vėliau suploti ir suformuoti blyną (geriausias apie 1cm storumo arba kiek plonesnis). Iš tešlos formomis arba stikline išspausdinėti sausainius. Tada patepti suplaktu kiaušiniu ir dekoruoti migdolais, riešutais ir t.t. Kepti 180-200 C laipsnių temperatūroje apie 15 min. kol nepasieks auksinės spalvos.
Sausainius galima laikyti uždaroje dežutėje netgi keletą savaičių ir jie nepages.
Puošti jų nebūtina, mažiau darbo (aš beveik niekada nenaudoju tų aguonėlių, riešutų ir t.t.), tačiau kaip kas mėgsta. Jeigu Jūsų sausainiai atrodo panašiai kaip piešinyje, galite drąsiai save pasveikinti - Jums pavyko :)



Fotografija vaizduoja kitokius sausainius, tačiau autoriui pasirodė panašiausi iš visų rastų internete nuotraukų. Kalėdiniai Sausainiai turi daugiau taškiukų nuo cinamono bei pipirų (pipirai tikrai duoda geresnį skonį, patikėki!) ir neturi tų ruoželių, bet tai priklauso ar kepėt ant grotelių ar ant skardos. Galų gale juk svarbus skonis :)

Skanaus!

Iš serijos, paprasti dalykai nepaprastam gyvenime.

Mūma muzikologas.

Sveiki, mano vardas Mūma, esu muzikologas. Ir jei neklausau muzikos per keliolika valandų tai ima man rankos ir kojos drebėt, ypač kojos, na bet rankos irgi nemažai. Šiandien ryte atsikėliau ir įkritau į tylos depresiją. Atsimerkiau, o čia tyla. Sakau labas rytas, o čia tyla. Depresija, madingas žodis Punske. Sako žmones įkrenta ir tupi kaip blynai. Daktarai šią ligą vadina: „Tupi vištos namie“.

Nubudau o aplinkui totali tyla, nu ... nieko negirdžiu. Kaip mikrofonas jaučiu garso alkį. Nesusilaikiau. Rankom ir galvą palaikydamas kontaktą su sieną, įsirėmiau ir nužingsniavau į prausyklą, kur netyčia pradėjau glazūros plytelių (mozur: plyta) klausyti. Toliau tyla, kaimynas tualetu dabar nesinaudoja. Vonia nepadėjo, o kitaip sakant, po jos buvo dar blogiau. Atplėšiau galvą nuo plytelių ir išėjau laukan į mietelį.
Po kelių žingsnių šaligatvis metėsi ant manęs, na arba aš atsiguliau ant jo. Nežinau. Žinau tiek, kad prisiglaudėm. Dabar išsitiesęs guliu ir dešine ausim šaligatvio plytų klausau.
Punske šiemet rudenį gražios plytos, visos beveik naujos. Labai mielai skamba žalios ir raudonos. Raudonų yra mažai, norint jų paklausyti reikia anksti keltis ir greit gulti, ant jų. Prie bažnyčios, nuo paskutinių laiptų laiptelio, skaičiuojant 8 plytos į apačią ir 3 į kairę, galima išgirsti aiškius bažnyčios varpus: „buummmm, buummmm“. Patraukus ausį penkias plytas į dešinę yra graži, truputį skylus žalia plyta, kur yra galimybė paklausyti žingsnių procesijos. Kažkas tokio: „tuk,.... tuk tuk tuk, tuuuk, eeeee“. Tas „eeeee“ nežinia iš kur, matyt dėl to kad plyta skilus.
Prie policijos „posterunko“ ilgai plytų klausyti kažkodėl niekada nepavyksta. Jei kas norės klausyt, ten nepatariu. Ką galiu patarti tai pilkas, didėles plokštes prie Punsko žemutinio skuduryno, būtent ten galima išgirsti: „Brrrr“ tokį labai švarų „Brrrr“, tai traktorius. Po traktoriaus: „Brrrr“ būgnų atsimenu dar galima pamatyti jonvabalius žibančius virš galvos. Nors dažniausiai klausau užsimerkęs tai tas žibėjimas gali būt, kad tai ne vabalai o kažkas į akį žibina lempom. Tikriausiai tai scenos šviesos, arba šventinės lemputės visur Punske iškabintos. Gražu. Skamba. Žiba. Bum. Užgeso. Nespėjau pasakyt labanakt.

Šiandien ryte atsikėliau. Toliau girdžiu „Bum“ būgną. Galva sunki, sprogsta ir ūžimas kokybiškai ošia.
Rankos dar dreba, bus gerai.

Svarbu tyla dingo.

lopETA vadas - sulaikytas! Punske - taika!

Šiadien mūsų redakcija pasiekė puiki žinia! Teroristinė grupuotė lopETA, anksčiau grąsinusi Punsko visuomenei teroristiniais išpuoliais – prarado savo vadą – Ibrahimaą Tarakonaą. Jis buvo sulaikytos narsios Punsko milicijos.

Viskas įvyko naktį iš trečiagienio į ketvirtagienį. Jokio pavojaus nebesitikintis Ibrahimaąs ramiai sau miegojo savo įsikurtoje būstinėje Punios ežero dugne, kai tuo tarpu vyko paskutiniai pasiruošimai Punsko milicijos štabe. Ekipos vadovė – ką tik atvykus į Punska Šalta Krūtinė, segė paskutines sagas, bei 23-ąji kartą aiškino Karštam Kulnui (AKA Šalta Alkūnė) kas ir kaip vyks. Taigi lygiai 3 valandą 17 minučių ir 23 sekundžių milicijos batalionas išvyksta iš krizisinio valdymo centro Punske, naujuoju Juliaus Cibo fondo nupirktu Polonez automobiliu ežero pakrantės link....

Pakrantėje ant scenos jau pasiruošę buvo ir nuo valandos laukė narai (mozur: pletwonurkai) iš Lietuvos, kurie nežinodami kad laikas Punske ir Lietuvoje skiriasi, per tą valandą jau spėjo atsigert geresnių gėrimų. Vis dėlto pavyko juos surinkt į krūvą ir daugmaž paaiškint planą, kuris, beje, buvo paprastas – narai turėjo ištraukti iš vandenio Ibrahimaą ir nuimti nuo jo galvos stebuklingą kepurę suteikiančią Ibrahimuųi neapsakomą galią.

Taigi po dviejų valandų diskusijų dėl atlyginimo ir premijų imtasi veksmų. Narai vienas po kito šoko į tirštą ir spėjusi pagelst (nuo tam tikrų organinės kilmės skysčių) vandenį. Ilgai nereikėjo laukti. Ibrahimaąs visiškai nesitikėjo tokio Punsko milicininkų apsukrumo ir iškart pamatęs už lango besišypsančius narus, maloniai pasidavė. Dėja ištraukus jį į paviršių jo kepurės ant galvos jau nebuvo ir joks naras neprispipažino, kad ją pavogė. Ibrahimaąs išmestas ant kelio iškart buvo paguldytas apsuptas Punsko milicijos batalijono:





Po to įvyko spaudos konferencija. Dėja nepavyko rasti pakankamai blaivaus narų iš Lietuvos atstovų, tad šnekėjo pagrindinai Šalta Krūtinė (ŠK) ir Karštas kulnas (KK). KK paklaustas apie planą prisipažino: “sunkiausia dalis buvo jį rast, bet radom“. ŠK patvirtino: „taip taip“. KK taip pat panaikino karo stovį Punske: „galime, o netgi turime didžiuotis tuo kas šiandien įvyko ir tebūnie taika Punske“. Pasitvirtino taippat gandai, kad ŠK atvykimas tiesiogiai surištas su Ibrahimoo Tarakonoo gaudynėmis: ŠK: „nieko apie tai nežinau“. Tuo tarpu grupuotė lopETA pareiškė atšaukianti savo reikalavimus.

Na o po spaudos konferencijos įvyko mažias baliukas į kurį buvom pakviesti ir mes, taigi tiesioginį reportažą šioje vietoje ir baigiame. 

Milicijos naujienos - Šalta krūtinė

Mieli skaitytojai, kolūkiečiai, betlėjaus lankytojai

Turiu nelabai linksmą žiną visiems tiems, kurie savaitgalį latravoja, o paskui sėdasi prisilakę už pačiavaikščio [mozur: samachodo] vairo ir bando kažkur važiuoti, ir tuo pačiu sukėlia labai didėlį pavojų mūsų besivystančiai visuomenei.

Punsko Milicijos būsimasis komendantas, plačiau žinomas kaipo - Šalta Alkūnė [mozur: zimny lokieć] jau seniai atpažino šią problemą
ir jo inicjatyva, remiant Europos Sąjungai, š.m.gruodžio 11d. buvo įdarbinta nauja milicininkė, buvusi Punsko agulniako absolventė, praktikavusi 6 metus Amerikėje - Mėlė Dapapauskaitė.

Jos tarnybinis slapyvardis bus Šalta Krūtinė ir ši energinga milicininkė kontroliuos dabar nuo š.m. gruodžio 12d. PAPildomai miestelio gatves tarp Trumpalio kolūkio ir Smolany-Brodway pėščiųjų alėjos.

Šalta Krūtinė įspėja: Latravojantys vairuotojai - nelatravokite - nes prateriosite savo dešinutę [mozur: prafkį]

Kauno Žalgiris - Pau Orthez 106:110

Ir vėl mūs vyrai pralaimėjo
Nors puikiai kamuolį varinėjo
Kovojo kaip senais laikais
Mūs proteviai kapoj kardais

Pritrūko nervų stangresnių
Nebuvo tritaškių taiklių
Ir laimės mes nebeturėjom
Nors galim pasigirt gražiom šokėjom

Net namų sienos nepadėjo
Nors E tribūnoje savi stovėjo
O teisejavimą retai
Galima vertint taip blogai

Dabar ateis sunkūs laikai
Nes pergalių pas mus mažai
O tai tikrai labai prastai
Nes rungtynių liko mažai

Bet neprarasim mes vilties
Stovėsim petis prie peties
Ir kausimes kol bus jėgų
Del pergalių naujų

Ginybinė parengtis

Redakcija ką tik gavo slaptą žinią, ji yra slapta, tad prašome niekam nepasakot (nebent labai geram draugui, bet niekam daugiau)!

Prie Juliaus Cibo namo (plačiau žinomo kaip "skansenas") pradėtas statyti raketų fabrikas! Ryšium su terroristinio antpuolio grėsme visi darbinykai, iki šiol dirbę prie naujų šaligatvių, kelių ir naujo licėjaus pastato, nedelsiant buvo išvaryti prie statybos, kad kuo greičiau užbaigti darbus. Sužinojome taip pat, kad dar neprasidėjus produkcijai jau buvo gauti keli užsakymai (tarp kitko valyklai Kreivėnuose, Seinų parapijos klebonui bei Punsko vaikų darželiui). Kadangi obiektas saugomas beveik per visą popietę, pavyko padaryti tik vieną fotografiją.



Pastebėti taip pat buvo ir minėti terroristai. Juos vežantis keistas gyvūnas paliko sprogstamąjį užtaisą, tad pakviesti išminuotojai jį nukenksmino. Jis buvo paliktas kažkur laukuose, kur niekam nepakenks.

Autobusų stotelė kalno pakaušyje

Vulo Kano išdūmota mintis nr. 1

Dar storo com-realizmo laikais, kai daug kas galvojo ir galvojo, ir dar sykį mįslyjo ir galvą, tarsi moliūginį cepeliną dermine kepure nuo vakarų saulės dangojo, mįslyjo.
Vakarų saulė tada buvo blogai. O kas buvo gerai? Rytai buvo gerai. Pusryčiai buvo gerai. Kažkur tenai toli, irgi buvo gerai. O kas buvo blogai? Blogai buvo garsiai skųstis, kad yra blogai.
Žmogus tada daug galvojo ir dūmojo, kartais akis įsmeigęs į du lenkiškus ar vieną lietuvišką TV kanalą, svajojo. Radijo dar klausė, laikraščiu silke vyniojo ir gamtą stebėjo. Mįsliojo. Svajojo. Mylėjo. TV serialai silpni tada buvo, kukurūzinės pupos baltai nesproginėjo, o gal iš vis jų nebuvo. Ar tai svarbu? Svarbiau yra tai, kad vieną lapkričio pilką vakarą, kuris tarp kitko nesiskyrė nuo kitų, Vulas iš Kanų šeimos, beveik pilną sakinį savu laikraštiniu protu tarsi silkę apžiojo. Vertą pridurti, kad visoje apylinkėje Kanai buvo laikomi pačiais protingiausias žiobčiotojais, sugebėdavo viena burna visą sakinį apžioti, kurį kasdieniniai laikraščiai tik kitą dieną storom raidėm spausdindavo. Ir kaip be būtų keista, niekas pranašais Kanų dėl to vadinti nedrįso. Atidžiai klausė bet vadinti nedrįso. Jų pasakojimų paslaptingumas vertė klausytojus sustingti išsižiojusia burna, ne vienam dėl to ir širša liežuvinį įgėlus buvo. Bet ar tai svarbu? Svarbiau yra tai, kad ilgainiui mažai kas ir beklausė Kanų žiobciotojų. Ir ne širšės čia kaltos dėl tokio likimo, tiesiog žmonės pradėjo jų bijoti. Kas tie Kanai? Nei jie pranašai, nei jie pasakotojai, nei išminčiai, tiesiog žiobčiotojai. Tačiau Tą kartą, atsitiko kažkas neįtikėtino, artėjančios paslapties atskleidimas buvo jaučiamas ne tik ore, kuris buvo vis sunkesnis lyg prieš rimtą audrą, bet ir pačių Kanų veiduose buvo galima tai pastebėti, jų veidai prisidengė nematytu tamsiu rūpesčiu. Vulas Kanas išsižiojo labai išskirtinai, jo lūpos įsitempė kaip styga senam lietsargyje. O tai jau ne juokai, tai labai rimta ir svarbu:

- Nu Jo – tarė jis lyg paskutinį Kanų dūmą gyvenime beleisdamas - „Jooo...“ dar vieną dūmą išpūtęs gudriu veidu tešlotą mintį kramtydamas, sausai įkvėpęs žiojo:
„Krautuvės geras dalykas, bet vis tik čia kas ne taip su jom. Tamsuma ir tuštuma lentynose mūsų. Tikrų tikriausios krautuvės turi būti kažkur kitur, kažkur toli. Į gerą krautuvę juk patartina važiuoti geru raudonu, nemokamu autobusu, kuriam niekas netikrina bilietų, tarbų, maišų o gal ir dantų.“
Vulo mintys toliau bulvėm biro į svajonių katilą, kaip jis į krautuvę patogiai važiuotų. Sapnavo ką jis ten bepirktų ir su kokiom padavėjom bešnekėtų. Kanas apie svajonių krautuvę įmantriai ir tyliai išsišiepęs toliau dūmojo, tylomis riebius produktus pirštais vedžiojo. Ech ir ach o net kartais ir uch. Staiga, prarytos ką tik saldžios seilės gale, akis išvertęs priekaištingu balsu dėjo: „O į tokį Punskinį krautuvuką, tai ir pėstuke nužingsniavus nėra ko elgetinėje sterblėje nešti. Va te, kad nori rozūme razumuotas. Čia tai bent bausmė, kažkas mane ir jus apgaudinėja. Nu Jo, bet aš jau žinau kas tai, aš tai jau žinau, tuoj viską pilnai ir jums atskleisiu, jūs tik klausykit dabar įdėmiai.“ Sustingo Kano veidas taip vadinama poza: „Čia tai bent dūmota dūminta dūmlė!“.


Aptikti terminai, kurie nekelia abejonių:
com-realizmo – realizmas paremtas komunikacija, nebūtinai komunikatyviają prasme, dabar ją vadina: „dot com“
Mįslyjo – vietinio galvojimo proceso trukdžių trūkumas.
Dūmlė – Kanų šeimoje pasididžiavimo užfiksuota mintis.
Žiobčiojimas – sąmoningas minčių aušinimas.

Vulo Kano išdūmota mintis nr. 2 (bus kitą kartą)

Savaitgalio paslaptis

Labas rytas mieli skaitytojai!
Jau ir aš pagaliau užsikėliau, ir gal jau tuoj reikės valgyti pietus... kol dar nesutemo.
Pirmadienį, talkinant galvos skausmams, atsiliepia sąžinės balsas ir vis dažniau tenka susimąstyti - "o macnas Tu Pone - ar reikėjo taip per visą savaitgalį latravoti"...
Galva dvigubai atrodo, plaukai nežino į kurią pusę suktis, skrandis sako "oj ooj ooj dar nieko nenoriu nes tuoj pyksimėėėės". Vienintėlis džiaugsmas tai tai, kad pardavęs visus tuščius butelius - galėsiu pagaliau nusipirkti "tablėtkių nuo bulio galvos" ( gerai kad ne nuo karvės ) ... ir jau kur apie ketvirtadienį turėtų būti gerau. Sveikatos ieškojau.
Bet kas iš to - naujas savaitgalis prieš akis - Mieli skaitytojai, o ką jūs manote - ar verta savaitgaliais latravoti?

Dėmesio dėmesio!

Dėmesio Punsko ir apylinkių gyventojai!
Mūsų redakciją sudrebino siaubinga žinia. Informacija, kurią jums perduosime, paduodame patys pirmieji, nes be mūsų redakcijos ją turi tik žurnalas "Suvalgietis" (tačiau jame ši informacija pasirodys tik kitame numeryje, ty. už pusės metų).

Štai vakar vakare mus pasiekė laiškas (o tiksliau atvirukas) su grąsinimais nuo teroristinės grupuotės lopETA. Pranešime parašyta, kad jeigu iki gruodžio 10 dienos nebus išpildyti teroristų reikalavimai, jie užpuls mūsų gyvenvietę. Galima tikėtis
išpuolių su bombomis, akmenimis arba lazdom. Narsūs mūsų miestelio pareigūnai tvirtina, jog galima taip pat tikėtis puolimų iš dangaus. Punsko milicijos pareigūnas, žinomas slapyvardžiu 'karštas kulnas' (KK) mums pasakė: "Manau galime tikėtis taip pat puolimų iš dangaus". Tikėtina, jog puolimui bus panaudoti skraidantys kilimai. 'KK': "Įmanoma, kad puolimas vyks panaudojant skraidančius kilimus". Patariame saugotis ypač barzdotų, šokoladinės odos spalvos individų, o pamačius kažką įtartino skubiai pranešti Punsko daržovių parduotuvės šlavėjai.

Teroristų reikalavimų sąrašasas yra toks:
- šeši puodai karštų cepelinų
- du kindzukai
- Juliaus Cibo poezijos rinkinys
- žurnalo "Suvalgietis" dviejų metų prenumerata
Viskas turi būti išsiųsta kuo greičiau atvirutėje paduotu adresu, būtinai per Punsko paštą.

Štai kaip atrodo minėtas atvirukas:


Šią pavojingą akimirką mūsų skaitytojams norime pristatyti trumpą gidą: "Kaip elgtis kai mus užpuls teroristai". Žinome, jog tikriausiai visi būdami mokykloje lankė nepaprastai vertingas gynybinio parengimo pamokas, ir žino, kaip pasielgti ekstremaliose situacijose. Tačiau turėdami omeny tai, kad turime daug skaitytojų iš Smalenų bei Slabados, pateiksime tą iformaciją dar kartą.

Kur slėptis?
Tai turbūt vienas pagrindinių klausimų, į kuriuos reikėtų žinoti atsakymą pamačius danguje skraidančius kilimus ar kitus bombonėšius. Kai puolimas vyksta iš oro, nėra lengva surasti slėptuvę. Toli gražu ne kiekviena duobė tinka pasislėpti kai kils pavojus virš galvų. Tačiau tai nėra problema mums (Punsko ir apylinkių gyventojams). Juk beveik kiekvienas turime taip vadinamą 'sklepą'. (Jei kas nežino kaip jis atrodo, štai nuotrauka:)

Šie senobiniai pastatai yra nepaprastai atsparūs, jie gali atlaikyti net 25 megatonų stiprumo smūgį, ir dėl savo unikalios struktūros ir senobinių sutvirtinimų yra laikomi vienas tvirčiausių pastatų, kokius žmogus yra kada nors sugalvojęs. Jame pasislėpę tikrai neturime ko bijoti, nes 'sklepai' gali atlaikyti net keturesdešimt dvidešimt kartų galingesnių, trisdešimt kartų dažnesnių teroristų puolimų.
Kas daryt jei kas neturi tokio 'sklepo'? Nelabai norime tikėti, kad yra tokių žmonių, tačiau tokiu atvėju irgi yra sprendimas. Reikia tada iškasti gilią duobę toli nuo namų, kažkuo ją pridengti ir užrašyti 'Slėptuvė'. Jei mums pasiseks, užpuolikai vietoj mūsų namo, puls mūsų gudriai pastatytą imitaciją. Reikia tik atsimint, kad tokiu atvėju reikia slėptis ne slėptuvėje, o namuose.

Kaip gintis?
Apsiginti nuo teroristo nėra sunku. Du labai patikimi ir paprasti būdai yra turėti prie savęs česnako arba kryžių. Teroristai labai šių dalykų bijo ir juos pamatę nedelsiant sprunka. Žinoma taip pat, kad teroristai be barzdos tampa nepavojingi, nukirpus ją jie tampa silpni ir bejėgiai. Taigi turėkite po ranka skustuvą, žirkles ar kitą aštrų daiktą ir tikrai galėsite ramiai miegoti gruodžio 11 dienos rytą.

Manome, kad žinodami šias informacijas tikrai sugebėsite tinkamai pasielgti puolimo metu.
Pateikiame dar skraidančio kilimo nuotrauką:

Pranešimas

Dėmesio Punsko ir apylinkių gyventojai.

Dėl dažnų elektros gedimų mūsų miestelyje ir jo apylinkėse, nuspręsta
nuodugniai pakeisti elektros tinklus. Bus pastatyti nauji stulpai, ištiesti
nauji laidai, todėl pasiruoškite visokiems garsams sklindantiems iš
gatvėje dirbančių elektrikų plaučių, būkite atidūs, uždenkite reikiamu
momentu ausis savo vaikams.

Kaip skelbia dusavaitraštis "Aušašara", Punsko prezidentas prižadėjo
naujas darbo vietas Juliaus Cibo vardo elektrinėje, Šipliškėje, tad
jaunime - neieškokit savo laimės užsienyje, puikus darbas lauks
čia pat!

Sakoma, kad po generalinio remonto elektra bėgs greičiau, todėl
pastebimai greičiau įsijungdinės lemputės, kompiuteriai ar šaldytuvai.
Punsko elektrikai tikisi taippat mobilių telefonų krovimo pagreitinimo.

Vienintelė problema su kuria teks susidurti vartotojams tai elektros
lizdukų pakeitimas. Reikės pakeisti visus lizdukus norint kad elektros
antplūdis pasiektų Jūsų namus. Kai kurie ambicingi ūkininkai jau
tokius įsivėde ir išskirtinai Nereguliariam Punsko internetiniam
blogui padovanojo jau įmontuoto lizduko nuotrauką. Taigi žiūrėkite
ir laukite XX1 amžiaus elektros!

O čia anksčiau minėta nuotrauka:

Išmeskime barbarizmus iš mūsų kalbos

Labadiena mieli skaitytojai, skaitytojos.
Kaip žinia, vienas pagrindinių mūsų kuklaus blogo tikslų - lavinti Punsko gyventojų dvasinę kultūrą, intelektualų gyvenimą, stebėti mūsų nepakartojamo miestelio kultūrinį gyvenimą bei skatinti jaunus rašytojus, ar šiaip rašymo megėjus kūrybai. Todėl šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į vieną mūsų visuomenės problemą. Tikriausiai visi pastebėjo, kad mūsų kalboje daug barbarizmų. Ne vienam iš mūsų mokykloje mokytojai dažnai atkreipdavo dėmesį į mūsų kalbą. Kodėl vartojame svetimus žodžius, kai turime tokių gražių lietuviškų atitikmenų? Dažnai priežastis yra būtent ta, kad tų atitikmenų nežinome.

Taigi nusprendėme bent dalinai šią padėti pakeisti. Pasitelkę žymaus mūsų krašto šviesuolio ir kalbininko, Juliaus Cibo surinkta medžiaga, sudarėme trumpą "vadovą", kuriame surinkti dažniausiai vartojamų barbarizmų atitikmenys.
Tų išsireiškimų nėra daug, tačiau mes nepajėgus sudaryti visų barbarizmų ir jų atitikmenų sąrašo. Todėl atkreipėme dėmesį į tuos, kuriuos dažniausiai galima išgirsti. Pagal neoficialius statistinius duomenis, tie barbarizmai sudaro maždaug 57% visų skolinių, taigi juos pakeitus mūsų kalba taptų daugiau nei du kartus "švaresnė", o tai būtų tikrai neblogas rezultatas.

Gana įžangos, štai ir parinktų atitikmenų sąrašas (nenorime patys tų barbarizmų rašyti, taigi pateiksim vien jų atitikmenis, žinodami kad mūsų blogo skaitytojai tikrai supras apie ką eina kalba):

Kai kažkas mus supykina arba susinervinam, dažnai vartojame labai jau negražius žodžius tą žmogų įžeisti. O galima pasakyti taip:
Sopuly tu paganskas.
Kad tave šikantį sutrauktu.
Kad tave kiškiai užbadytu.
Čiulpk lygintuvą.
Kad tau kur ežys kelnese išdygtų.
Pripūsk traukiniui padangą.
Abliuok sūrį.
Kad tau snargliai per šikną bėgtų.
Kad tave ant bliūdo.
Kad tave velniai per devynias balas.
Kad tu balom nueitum!
Och tu velnio užkulni!
Ak tu malka.
Kad tave kipšas nujotu!
Kad tu ištintum, kaip avilys.
Eik (tu) i peklą autų skalbti.
Eik (tu) kiaulėms uodegas mazgoti.
Tu paršo koja užpakaline.
Tu šuns kumpi.
Eik šunų šukuot.
Suk tave devynios.
Kad tau kiaurai išeitu.
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų.
Kad tave dryži paraliai.
Kad tave per krumus.
Kad tave pypkės galas.
Kad tave vilkai užpjautų.
Kad tave zuikis subadytų.
Kad tavo kakta nupliktų - ant pakaušio kuodas liktų.
Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų.
Kad tu balomis nueitum.
Kad tu kiaurai žemę prasmegtum.
Kad tu negautum ne pekloj vietos.
Kad tu staugdamas nueitum.
Kad tu suruktum.
Kad tu susitrauktum kaip naginė.
Lysk tu vabalo blauzdon.
O tu paršakoji.
Tu gyvate raudonoji, žalčio koja pastaroji.

Kai norim pasakyti kad kažkas yra gražus, tai galim pasakyt:
Visai ji/jis nešpetnas/nešpetna.
Ale gi ji graži, rupūžiukė!

Keletas kitų išsireiškimų bei posakių žmogui apibrėžti:
Miemausis.
Boba, tu, palaido gyvenimo!
Iš jo gaspadorius – kaip iš šūdo cviekas.
A, tas žmogus – kaip kiškio šūdas: nei dvokia, nei kvepia.
Dar jis kiaulių neatganė.
Plepa jis kaip kiaulė, riešutų priėdusi.
Kad apsmove kelnėm kaip kotas.
Jo gera galva, tik durnam pateko.
Susmirdo kaip šeškas, kiaušinių priėdęs.
Da baras kaip rupuže, iš po akmenio išlindus.
Kai jis aria, taip klyną (užpakali) i visas puses mėto, kad devyni šunes jo nepagautų.
Murzinas kaip kaminšluostis.

Keletas kitų liaudies posakių bei išmintingų patarimų:
Rupūs miltai, žalios kelnės.
Tai darbymetis.
Senas krienas.
Rupūžė rugienoj.
Jei rupūžė roplinėja pavakary, tai rytoj bus lietaus.
Ko čia makaluojies kaip myžalai tašej?
Ir kiaulė pypką rukytu, ale apatinioji lūpa trumpesne.
Tur saugotis puotų, apsirijimų ir girtavimo, ižg kurių potam išeit bjaurybės ir
svetimoteravimai.
Duok vaikam per šikalą – kitaip nesliaus.
Judinkis greičiau, krembly tu!
Oi tu, bjaurýbe, dar neseniai pradėjai slibizavot, o jau mane mokini!
Koks kotas čia tave atneše?
Durna galva – kojoms klapatas.
Durnám ir vabalas mėsa.
Razumniai mislinau, ale durniai padariau.
Kunigas apie dangų bliauna, o pats žemės turtus krauna.
Ir šeškas turi dantis.
Lauk, begėdi, ar čia vieta smardýti!
Mirksi kaip rupūžė kruopose.
Visi penki vaikai kaip šernai aplink stalą.
Nors mėšlas vežiot, bile nevogt.
Iš mėšlo vaško neišsunksi.

Sudarant sąrašą buvo pasitelkta lietuvių kalbos žodynu: www.lkz.lt.
Galbūt ateity pratesime šią inicjatyvą ir atsiras antra šio straipsnio dalis.
Tikimes, kad šis neilgas sąrašėlis padės jums praplėsti savo žodyną ir vartosite mažiau barbarizmų, o iš liaudies posakių pasisemsite begalinės išminties.

Iš ciklo - žymiausi Punskiečiai

Mieli skaitytojai,

Manau, kad atėjo laikas susipažinti su vienu labiausiai nusipelniusiu
Punskui bei visam pasauliui šviesuoliu - Juliu Cibu.

Julius, kaip ir daugelis daugelio tautų šviesuolių, gimė
neturtingoje šeimoje. Jo mama buvo bedarbė, o tėtis, šeimai palikęs
medinį namelį, pakeitė savo gyvenamąją vietą į dangų. Juliaus
mama, vos galą su galu surišdama, sugebėjo savo vienturtį išleisti į
rimtus mokslus.

Pirma stotelė - Punsko darželis. Čia Julius įgavo gyvenimiškos 
patirties. Ne be reikalo žaidime „pataikyk skriestuvu į akį“ 
dalyvavo tik vieną kartą... Greitai prabėgus vaikystei, atėjo 
metas rimtesniem išbandymam. Plačiai duris atvėre Juliui
Krasnagrūdos mokykla. Mokykla buvo ir Punske tačiau
davažinėjančių moksleivių tėvams buvo taikomos nuolaidos
daržovinėse krautuvėse. Čia Juliui laikas prabėgo taip greitai, kaip
ilgai truko jo mesto akmens į direktoriaus automobilio langą
skrydis.

Nepaisant kivirčių, mūs herojus su pagyrimu baigęs pagrindinę
mokyklą, įstojo į Europoje jau spėjusiu pagarsėti Punsko Kovo
11-osios licėjų. Motina praradusi nuolaidas į daržovines išvarė savo
sūnų iš namų. Vargšas Julius prisiglaudė prie Trakiškių Stoties
Benamių Sąjungos. Laimei, pastebėjo jį Punsko parapijos pastorius
atvažinėjantis traukiniu iš Lietuvos. Būtent jis išvadavo Julių nuo
vis didesnę grėsmę kėlusio alkoholizmo į kurį papuolę jau buvo
visi sąjungos benamiai dirbę netolimoje lentpjūvėje. Pastorius
suteikė jaunuoliui stogą virš galvos, minkštą kilimą po kojom ir
prišildytą lovą.

Taip prabėga ir dar keli Juliaus Cibo metai. Galiausiai, tapęs
abiturientu, įstoja į Seinų kunigų seminariją. Čia jis inspiruoja
Antaną Baranauską parašyti „Anykščių šilelį“ bei aptveria tvora
plotą (kad niekas neužimtų) kur vėliau stovės Lietuvių Namai, bei
Žiburio gimnazija. Taip taip, mieli skaitytojai, tik deka Juliaus Cibo 
turime tuos pastatus ten kur jie dabar stovi o ne iškeltus į didmiesčio
periferijas... Pabaigęs seminariją ir nusispjovęs ant Seinų
sportininkų su vienodom kelnėm, Julius grįžta į Punską. Julius jau ne
bent kas, o naujasis Punsko parapijos pastorius.

Dabar Julius iškart imasi darbo. Tvora aptvėręs plotus Sveikatos
Centrui, Lietuvių Kultūros Namams, Licėjui bei „Valdi“ krautuvei,
kaipo pirmas pasistato namą skruzdelynę. Šiomis dienomis, jo
namus (dabar vadinamus skansenu) kas vasarą aplanko daugelis
turistų o kartais, įkurtoje scenoje, būna ir vaidinami epizodai iš
Juliaus ir jo draugų gyvenimo. Kaip ir kiekvienas Punsko parapijos
pastorius, Julius atidirba savo metus mokykloje dėstydamas
religiją, o vėliau jo iniciatyva modernizuojami keliai ir šaligatviai
Punske, kurie beje,nebuvo remontuojami iki šios vasaros.
Paskutiniais savo gyvenimo metais, pastorius dar spėja įkurti
Šv. Kazimiero draugiją, Punsko Lietuvių Bendruomenę (vėliau
pakeista Pasaulio), Lenkijos Lietuvių Bendruomenę, bei kitas labiau
ar mažiau žinomas sąjungas ar draugijas. Kamuojamas retos laiko

ligos, Julius miršta būdamas per jaunas, neįvykdytus planus palikęs
savo mokiniams. Juliaus palaikai, pagal jo norą, išbarstyti Punioje ir
būtent del to, šiomis dienomis mažai kuris drąsuolis ryžtasi
maudytis šiame ežere.

Taigi neužmirškime praeities ir žmonių, deka kurių dabar turime

tai ką turime...

Pabaigai - vienintėlė išlikusi Juliaus Cibo nuotrauka:

kontaktas

 Sveiki sulaukę antradienio ryto.

Savo rašybos rezultatus, šiaip komentarus ar bent ką kita
nuo šiandien galite siūsti adresu juzefas@o2.pl

Laukiam...

Iš serijos - Punsko traktoriai

Kasdien pro juos praeinam, tačiau niekad jų nepastebim. Kasdien juos matom, bet nekreipiam dėmesio. Taip dažnai ieškome kažko gražaus pasaulyje, kažko ypatingo savo gyvenime, nepastebėdami pačių puikiasių dalykų kurie visą laiką yra šalia mūs.

Traktoriai. Tokie didingi, bet tokie paprasti. Kiekvienas matė traktorių. Kai kam teko net juo važiuot... Kiekvienas girdėjo jo riaumojantį kaip žvėris variklį. Jis toks galingas, bet kartu toks švelnus. Šis technikos stebuklas tapo geriausiu žmogaus draugu, jie kartu lipo aukštyn civilizacijos laiptais. Vargu ar dar kas nors įsivaizduoja žmogaus gyvenimą be šios mašinos.
O kartu traktoriai tokie nevertinami. Mažai jiems skiriama dėmesio žiniasklaidoje, netenka skaityt eilėraščių apie juos, nieks nerašo muzikos kūrinių skirtų traktoriams.

Todėl mes nutarėme šį tą pakeisti. Pradedame naują seriją - Punsko traktoriai. Joje pristatysime pačius nuostabiausius, gražiausius, stipriausius ar kitokiu būdų išsiskiriančius Punsko traktorius. Šį kartą - pats seniausias traktorius, išgyvenęs abu pasaulinius karus. Dėja, traktorius kiaurą parą saugomas, todėl sunku buvo jį nufotografuoti. Negalime atskleisti kieno yra ši mašina, nes savininkas sužinotų kad tai mes slapta darėme nuotraukas jo didžiausiam lobiui. Bet štai ir žadėtos nuotraukos:

Poetams ir kitiems teksto virtuozams

Mieli šio nuostabaus ir kaipgi nereguliaraus blogo skaitytojai. 
Jūs šį blogą galite ne tik skaityti, bet ir jame pasireikšti! 
Kiekvienas Jūsų galite kažka parašyti ir Jūsų kūrybos vaisiai,
perėję per 'griežtus' standartinius reikalavimus, gali būti
patalpinti šiame nereguliariame Punsko internetiniame bloge.

Galima rašyti tikrai visom, padorumo ribose telpančiom, temom. 
Rašykit ir būsite pastebėti.

Adresai ar kiti kontaktai bus vėliau. Bet rašykit, rašykit...

Nemigos kankinys

Nepaisant didingų mūsų norų miegoti ar keltis duotu laiku, ne visada 
yra lemta mūsų norams išsipildyti. Kartais atrodo, kad, nors ir nieko 
nebereiškiančios, penkios ar šešios minutės išbrauktos (ar įrašytos) 
iš mūsų gyvenimo, suteikia mums neapsakomą laimę, bent jau tą 
akimirką...

Deja pasaulis ne toks gražus koks jis atrodo per tas kelias 
papildomas sapno minutes. Pabudę mes iškart pastebime didžiulę 
mūsų neapykantą šiam pasauliui (kuri, beje, su laiku praeina), 
o plačiau atmerkę miego užklijuotas akis pamatom koks purvinas 
mūs nuo kelių mėnėsių (metų) netvarkytas kambarys, kokios 
nepašluotos ir purvo apdraibstytos (Punsko) gatvės.

Belieka, atrodo, vienas vienintėlis išėjimas: keltis kasdien į tą pačią
monotoniją ir... nekreipti dėmėsio...

Kalėdų belaukiant

Iki kalėdų iškilmių dar labai daug laiko, bet belaukdami prisiminkime kaip Punskas atrodė prieš metus.

Anoniminis Punsko licėjaus abiturientas pasidalino savo turima video medžiaga, kurioje galima pamatyti Kalėdoms besiruošiantį Punską.

Filme pamatysite jau beveik užšąlusį Punsko ežerą, ir naujai atremontuotą bažnyčią pakrantėje. Be to pamatysime didžiulę Punsko biblioteką, bei Punsko licėjaus moksleivius gryžtančius su šautuvais iš gynybinio parengimo pamokų (dar vadinamų PO). Filmas mums rodo šventinį įkaršti, žmonės skuba, bėgioja po parduotuves ir nesėkmingai ieško turgaus (kurio penktadieniais nebūna).

Antra filmo dalis jau rodo mums būtent turgų (šeštadienį), kuriame žmonės prekiauja žuvimi iš Punsko ežero, krembliais, lašiniais, rūkyta dešra, kindzukais, medumi ir kitokia velniava. Turbūt pastebėsite, kad Punsko žmonės kelia didžiulį susidomėjimą nešiojamąja Sony kamera, kurią daugelis iš jų mato pirmą kartą. Turguje atmosfera iš tiesų karšta.

Galiausiai trečioje filmo dalyje persikelsime prie Kultūros Namų, iš kur Punsko mokyklų moksleiviai išvyksta į kasmetinį pasivažinėjimą rogėmis. Kaip įprasta, Punsko licėjaus trečiokai nežino kas vyksta. Kitos klasės visos jau rogėse, vieni išvažiuoja, kiti gryžta.

Kitame fragmente pamatysime, kaip grupė parapiečių šaltą žiemos sekmadienį slidėmis keliauja į bažnyčią. Net didžiausias sniegas nesulaiko Punsko parapijos gyventojų, kurie kiekvieną sekmadienį gausiai atvyksta į pamaldas. Galiausiai filme parodyta puiki Punsko panorama iš bažnyčios bokštų. Iš ten matomos visos apylinkės: ežeras, Skruzdelynas, Trakiškės. Paslaptim belieka kaip autorius užkopė taip aukštai...

Sveikas pasauli

Sveikinu visus apsilankiusius šiame puslapyje.
Jei nori žinoti kas čia bus tai reiškia kad Tau labai jau viskas įdomu.
Tai žinok, kad jei kiši savo nosį kur nereikia tai kažkada blogai Tau baigsis.
O šiame puslapyje galbūt bus kažkas panašaus į blogą. Galbūt yra todėl, kad nežinau ar aš ar kas nors kitas norės čia rašyt, ir ar sugalvos ką rašyt. Tiesą sakant, realistiškai žiūrint, manau kad šitas blogas gali greita mirt :) bet niekada nežinai žmogus kas nutiks gyvenime.
Šiaip ar kitaip, čia kažkas gal bus, gal ne, bet jei bus tai bus ir ne nebus. Bus tam kad būt, tokia bus šio blogo buvimo priežastis ir jo egzistencijos tikslas. Net jeigu čia niekas nerašis, tai jis bus, ir kai ateisi pažiūrėt ar jis yra, tai pamatysi, kad jis toliau čia yra tam, kad būtų. Taigi nesvarbu net ar apie jį kažkas žino, ar ne - jis yra. O jeigu yra, tai reiškia, kad jis tikras. Ir negalvok, kad jo nebus - užtai kad jis ne tam skirtas. Labai svarbu suprast, kad jis tam, kad būtų - niekam kitam. Ir jis bus. Bus. Bus jis. Jis bus.
Tai tiek gal užteks pirmam įrašui.