Iš serijos, paprasti dalykai nepaprastam gyvenime. Leonas žibintų karalius.

Sveiki, mano vardas Leonas, mėgstantis labiau žiebti nei gesinti. Kiekvieną vakarą, kai tik Ponia Naktis savu riebiu kūnu įsilieja į murzinas gatves, o taukuota subine atsisėda ant jūsų išgalvotų stogų, užsidengiu gobtuvu ir einu žibintų žiebti. Ir nors nuo seno šviesa užsiiminėju, tai vis dėl to rankos mano sausos ir šaltai šaltos, įtariu čia nuo šalto mėnulio, kurį visą dieną delnuose laikau. Ištikimai jį saugau ir mastau, kad dažnai klystate kuždėdami tarpusavyje, kad paslaptys slapstosi tolimuose miškuose ar palėpėse, dažniausiai ji tupi čia pat šalia, kad ir kaimyno ausyje ar veidrodžio kitoje pusėje, ar baltoje mano akyje. Nebijokite, mano akys nors paslaptim kvepia ir albinosų žarijom žagsi, jos yra švarios ir baltai baltos, kaip ir mėnulis. Nebėkite nuo mano akių, aš juk jas dabar po madingais juodais akiniais dėl jūsų slepiu ir tyliai tariu: „Einam kartu, ieškosim paslapčių, kitur“.
Mėnulį daboju nepriekaištingai ir vienišai, nors patinka man būti tarp žmonių, ir kai tik laisvas akimirkas turiu, tai tūnau šalia jų. Bet kiek atsimenu, nematau akimis jų, tiesiog nematau, šviesą matau, o žmonių - ne. Net man pačiam keista. Pasiguodžiu tada, kad daug neprarandu, nes žmonių visus kvapus, įkvėpimus ir iškvėpimus kruopščiai jaučiu. Kiekvieną vakarą stengiuos nors vieną miegantį kvėpavimą prisijaukinti ir į savo ramią sapnuojančią kvėpavimo kolekciją įrašyti. Žinau, aš tai gerai žinau, žmonės jaučia mane, kai esu šalia jų, girdžiu, jiems tada skruzdelių giria prabėga nugara, sopiais nagais šakojas ir vėsta nuo sprando iki pat kryžiaus, ir taip kelis kartus, ten ir atgal. Oda tada plaukus lieknus stato ir murma maldingai (skruzdėliškai skambėtų taip: Tik-tuuk-tiii). Su ta kūnu rėpliojančia skruzdžių procesija atsiranda ir man noras prabilti: „Nebijokite, viskas bus gerai, čia tik Leonas atėjo žibintų guosti“, tačiau niekada nedrįstu. Užgesintam kambaryje, toliau stoviu tyliai ir vis dar esu, kažkur čia, visai arti ir kvėpuojančias stygas nosim ritmingai alpinu. Jaučiu nuolat savyje kompozitorių, kuris iš vienos saujos nieko, iš žalvarinio kibiro tamsos, iš miegančio kvėpavimo, iš skruzdžių kelionių bei vabalų dūzgimo - nakties simfoniją kuria. Ar girdit? Melodija murkia nosyje. Sapnų muzika manyje plaka, bet čia jau... atleiskite, Leono paslaptis.
Žiebimo ceremoniją pradedu nuo mėnulio. Sidabrinį blyną pakabinu virš stogų (nesvarbu kaip, tiesiog pakabinu ir jau). Po to vakaro šviesoje su jonvabaliu Tezoliu einu žibintų žiebti. Vabalas Tezolis myli dūgzti delnuose (vabl. duzzzz), pas mane jam vėsu. Kaip be būtų, jis juk įkaista prie kiekvienos žibinto žarijos. O pas mane, jo užpakalinė kūno dalis, šaltose rankose jaukiai atvėsta. Jis mano mylimiausias žiebikas, deja vienintelis. Nors ir nekalba, bet tiesiai į širdį dūzgia. Kartais, net man atrodo, kad mano širdis delnuose dūzgia, o ne Tezolis vėsta. Įdomu ar Tezolis sugebėtų ne tik žibintus, bet ir jausmus uždegti? Visada tuo stipriai tikiu, nors niekada dar nebandžiau jo klausti.
Nors žiebti man labiau patinka nei gesinti, bet apie žiebimą trumpai tiek. Daug paslapčių negaliu atskleisti.
Gesinimo ceremonija yra visada liūdna, juk gaila gesinti kai taip šviesoje jauku. Dėl Punsko valsčiuje vykdomos taupymo politikos, gesinti išeinu jau 23 valandą, o ne kaip seniau, su saulės pirmu spinduliu. Kokia nesąmonė, įsivaizduojat, gesinu, nors Ponia Naktis tik pusė juodos arbatos teišgėrė.
Gesinti keliaunu su krūkščiu Tfu, kuris taikliai spjaudo ir sparnais stipriai mojuoja. Prie jo visos lempos lyg degtukai vėjuje gęsta. Gesina jis viską kas ugnim žiba. Su juo greit viską sugesinam ir einam prie Punios ežero mėnuliu pasigrožėti. Nepriklausomai nuo vykdomos taupymo politikos, vandens veidrodyje mėnulis, lyg niekur nieko, laisvai sidabru tviska. Mėnulį nukabinu paskutinį, leidžiu jam iki pusryčių patūnoti, o kai apie pusryčius užmirštu, tai visai dienai palieku kaboti su saulę, juk ne gaila, jei žibėti geidžia. Būna ir tokių akimirkų kai jį ant saulės pakabinu, tolimą saulę artimu menuliu pridengiu. Žmonės tų akimirkų kažkodėl bojo nuo seno, dieną pasidaro tamsu ir nejauku. Mano mėnulis visada bus mano maža saulė, kuriuo kitas saules drąsiai dengsiu. Nakčia jo šviesoje, tyliai sėdim ant ežero lieptelio. Tiesiog sėdim tyliai, kartais dar tariam: „echhh“, vanduo ramumu kvėpuoja ir nosį kutena, o kai bandom kažką pasakyti, jausmus atskleisti, tai žodžių trūksta. Belieka tik gilus „achhh“.
Būna dar, kad pasivaikščiojam tamsiomis gatvių rankovėmis. Į rūsius vėsius lipam ir pro langus atvirus žvelgiam. Dar šen ten nueinam, bet tai jau nesvarbu. Tiesiog būnam. Būnam. Patinka man klausyti mano vabalų murkimo, kuris žmogiškai tikriausiai skambėtų taip: „... vis dar esu...“. Jaučiu jei turėčiau draugų, vadintu mane Leonuku, kuris labiau mėgsta žiebti nei gesinti. Galėčiau ir aš jiems tada drąsiai į širdį dūgzti: „... vizzz dar ezzzu...“.

Leonukas.