kas gi su tuo Punsku?

Kad ir kaip būtų mums gaila smegenų, kartais pagalvojame, "Nu, perkūnas, in tu Punckų tai gryšč norisi...". Bet kodėlgi taip yra?
Ar visus užplūsta šita mintis, ar tik tuos išrinktuosius kurie kartais pagalvoja? Kuo gi mus žavi ta nuostabi, utopinė, tarsi iš Uspaskicho pasakų ištraukta vietovė, Punskas?
Kodėl taip dažnai grįžtame čia, kur kažkada miškų pievose jaunos Jotvingių merginos ganė stirnas, o giliose giriose tarp stumbrų švykštė Jotvingių medžiotojų sviedžiami akmenys?
Galbūt būtent pagalvodami apie šlovingą narsiai išnykusių Jotvingių praeitį mes atklystame į tuos kraštus? Atsakymas yra: ne.

Kai kurie galbūt pasakys, kad jie čia atvažiuoja dėl to, kad ten, kur jie gyvena, dirba, mokosi, užsiima-kita-veikla, nėra lietuviškų mišių, arba tos mišios jiems netinkamu laiku, arba per dažnai, arba per rėtai, arba negraži bažnyčia, arba išvis nelabai... Ir jie gal ir bus teisūs, bet, kad ir kaip gražiai tai skambėtų, dėja ne visus namo veda toks tyrus motyvas.

Ir net tada, kai sugrįžti į Punską atrodytų neracionalu, nes, pavyzdžiui, siautėja baisus vyrų gripas, tiesiantis bejėges dvasias tartum baisi liūtis javus, atsiranda žmonių kurie šitų sitchijų nebijodami į Punską atvažiuoja.

Tiesa, ne vienas jaunuolis neatsispiria turbūt galimybei pamatyt tiek puikių mašinų, besipuikuojančių Punsko stovėjimo aikštelėse, ar pamatyt naują 9716 m kelio atkarpą iš Punsko į Šipliškes, vieną iš dviejų naujai patiestų kelių 2009 metais Lenkijoje. Ne vienas turistas Lenkijoje jau buvo atvažiaves į tas apylinkes, vien dėl to, kad norėjo pamatyt naują kelią. Kai kuriuose šiaurės Lenkijos miesteliuose net seniausi gyventojai neatsimena kad būtų daroma nauja kelio danga...

Negalima nesureikšmint taip pat nesuskaičiuojamo folkloro grupuočių arsenalo, kurį vargu ar patys vadovai gali aprėpti ir suskaičiuoti, o jei dar pridėsi visus krepšininkus, ledo ritulininkus ir pletkų skleidikus tai visai darosi neįmanoma. Prisipažinkit, kad ne kartą ir ne du grįžote į Punską vien dėl to kad trečiokai ruošė krikštą? O jau Žolinės tai, jezusmarija, kaip zajebys!

Ar iš tikrųjų taip yra? Ar tik fanatiška religija ir kultūrinis Punsko ir apylinkių (na ir Seinų aišku neužmirškim) gyvenimas veikia kaip elektromagnetinis laukas įelektrintus jonus?
Nebūkim naivūs, juk tikrai ne! Kaip skanu būna suvalgyt to mamos kepto naminio pyrago ar pajusti tą, iš vaikystės dar žinomą, šeštadieninio ryto kvapą už tvarto. Ir kai pamatom tuos veidus, taip linksmai mus žadinančius tą patį šeštadienio rytą, devintą valandą ryto. Juk taip pasiilgę buvom keltis tokią ankstyvą valandą. Įprastai juk tenka kentėti miegą taip ilgai šeštadienį! Ir visos tos kančios taip greitai pranyksta sugrįžus namo.

Ir kai ateina tas kulminacinis momentas, kai šeštadienio ar penktadienio vakarą, kažkur prie bažnyčios paduodi ranką senei bematytam mokyklos draugui, kurio vardo jau nebeatsimeni, bet žinai gerai kad penktoj klasėj jis tau pakišo koją per sporto pamoką o šeštoj išmetė kuprinę per langą, tu pagalvoji: "Kaip gera sugrįžti".