Autobusų stotelė kalno pakaušyje

Vulo Kano išdūmota mintis nr. 1

Dar storo com-realizmo laikais, kai daug kas galvojo ir galvojo, ir dar sykį mįslyjo ir galvą, tarsi moliūginį cepeliną dermine kepure nuo vakarų saulės dangojo, mįslyjo.
Vakarų saulė tada buvo blogai. O kas buvo gerai? Rytai buvo gerai. Pusryčiai buvo gerai. Kažkur tenai toli, irgi buvo gerai. O kas buvo blogai? Blogai buvo garsiai skųstis, kad yra blogai.
Žmogus tada daug galvojo ir dūmojo, kartais akis įsmeigęs į du lenkiškus ar vieną lietuvišką TV kanalą, svajojo. Radijo dar klausė, laikraščiu silke vyniojo ir gamtą stebėjo. Mįsliojo. Svajojo. Mylėjo. TV serialai silpni tada buvo, kukurūzinės pupos baltai nesproginėjo, o gal iš vis jų nebuvo. Ar tai svarbu? Svarbiau yra tai, kad vieną lapkričio pilką vakarą, kuris tarp kitko nesiskyrė nuo kitų, Vulas iš Kanų šeimos, beveik pilną sakinį savu laikraštiniu protu tarsi silkę apžiojo. Vertą pridurti, kad visoje apylinkėje Kanai buvo laikomi pačiais protingiausias žiobčiotojais, sugebėdavo viena burna visą sakinį apžioti, kurį kasdieniniai laikraščiai tik kitą dieną storom raidėm spausdindavo. Ir kaip be būtų keista, niekas pranašais Kanų dėl to vadinti nedrįso. Atidžiai klausė bet vadinti nedrįso. Jų pasakojimų paslaptingumas vertė klausytojus sustingti išsižiojusia burna, ne vienam dėl to ir širša liežuvinį įgėlus buvo. Bet ar tai svarbu? Svarbiau yra tai, kad ilgainiui mažai kas ir beklausė Kanų žiobciotojų. Ir ne širšės čia kaltos dėl tokio likimo, tiesiog žmonės pradėjo jų bijoti. Kas tie Kanai? Nei jie pranašai, nei jie pasakotojai, nei išminčiai, tiesiog žiobčiotojai. Tačiau Tą kartą, atsitiko kažkas neįtikėtino, artėjančios paslapties atskleidimas buvo jaučiamas ne tik ore, kuris buvo vis sunkesnis lyg prieš rimtą audrą, bet ir pačių Kanų veiduose buvo galima tai pastebėti, jų veidai prisidengė nematytu tamsiu rūpesčiu. Vulas Kanas išsižiojo labai išskirtinai, jo lūpos įsitempė kaip styga senam lietsargyje. O tai jau ne juokai, tai labai rimta ir svarbu:

- Nu Jo – tarė jis lyg paskutinį Kanų dūmą gyvenime beleisdamas - „Jooo...“ dar vieną dūmą išpūtęs gudriu veidu tešlotą mintį kramtydamas, sausai įkvėpęs žiojo:
„Krautuvės geras dalykas, bet vis tik čia kas ne taip su jom. Tamsuma ir tuštuma lentynose mūsų. Tikrų tikriausios krautuvės turi būti kažkur kitur, kažkur toli. Į gerą krautuvę juk patartina važiuoti geru raudonu, nemokamu autobusu, kuriam niekas netikrina bilietų, tarbų, maišų o gal ir dantų.“
Vulo mintys toliau bulvėm biro į svajonių katilą, kaip jis į krautuvę patogiai važiuotų. Sapnavo ką jis ten bepirktų ir su kokiom padavėjom bešnekėtų. Kanas apie svajonių krautuvę įmantriai ir tyliai išsišiepęs toliau dūmojo, tylomis riebius produktus pirštais vedžiojo. Ech ir ach o net kartais ir uch. Staiga, prarytos ką tik saldžios seilės gale, akis išvertęs priekaištingu balsu dėjo: „O į tokį Punskinį krautuvuką, tai ir pėstuke nužingsniavus nėra ko elgetinėje sterblėje nešti. Va te, kad nori rozūme razumuotas. Čia tai bent bausmė, kažkas mane ir jus apgaudinėja. Nu Jo, bet aš jau žinau kas tai, aš tai jau žinau, tuoj viską pilnai ir jums atskleisiu, jūs tik klausykit dabar įdėmiai.“ Sustingo Kano veidas taip vadinama poza: „Čia tai bent dūmota dūminta dūmlė!“.


Aptikti terminai, kurie nekelia abejonių:
com-realizmo – realizmas paremtas komunikacija, nebūtinai komunikatyviają prasme, dabar ją vadina: „dot com“
Mįslyjo – vietinio galvojimo proceso trukdžių trūkumas.
Dūmlė – Kanų šeimoje pasididžiavimo užfiksuota mintis.
Žiobčiojimas – sąmoningas minčių aušinimas.

Vulo Kano išdūmota mintis nr. 2 (bus kitą kartą)